Arbatos gėrimo tradicijos

Šiandien arbata – kasdieninis įprastas gėrimas, kuriam neteikiame ypatingos reikšmės. Iš tiesų arbatos istorija siekia tūkstantmečius ir yra labai įdomi. Kažkada šis gėrimas buvo aukso vertės ir juo mėgautis galėjo tik aristokratai. Ilgainiui žmonės taip susižavėjo arbata, kad įvairiose šalyse gimė skirtingi jos gėrimo ritualai.

Kiniečiai arbatą geria 5000 metų. Apie arbatą sukurta daugybė legendų, iš kurių viena populiariausių susijusi su imperatoriumi Shen Nung (tariama ‘Shay-Nung’).

Vieną dieną sėdint imperatoriui po medžiu ir laikant rankoje dubenėlį su virintu vandeniu, į dubenėlį įkrito keletas medžio lapelių. Imperatorius nusprendė paragauti keistai atrodančio užpilo. Šis jam pasirodė givinantis ir skanus.

Indų legendos byloja, kad arbatą atrado budistų vienuolis Bodhidharma, kuris pavargęs po septynių metų meditacijų sukramtė šalia nukritusius kelis lapelius ir atsigavo.

Japonų mitas apie budistų vienuolį Bodhidharma sako, kad jis nuvargęs ir išsekęs numetė ant žemės savo akių vokus. Toje vietoje, kur nukrito vokai, išaugo arbatmedžių krūmai. Lapeliai nuo šių krūmų stebuklingai pašalino vienuolio nuovargį.

Kaip laukinis krūmas arbata augo tik Indijoje. Specialiai ji auginta Kinijoje. VII amžiuje budistų vienuoliai arbatos įvežė į Japoniją, Nepalą, Tibetą, Europą.

Šviežia arbata – tarsi balzamas, per naktį palikta – tarsi angis (rytiečių patarlė).

Neverta pirkti pigios granuliuotos arbatos – nei malonumo, nei gero poveikio sveikatai.

Plikykite arbatą porcelianiniame arba faljanso inde (arba stikliniame) – jokiu būdu ne metaliniame. Prieš berdami žoleles, indą pakaitinkite, praskalaukite verdamu vandeniu. Užplikyti juodąsias arbatžoles tinka ką tik užvirusiu vandeniu, o žolelės užpilamos 60–80 laipsnių temperatūros vandeniu, kad nežūtų vitaminai. Indas tuoj pat uždengiamas ir leidžiama pastovėti.